Over 40 years
at the cutting edge
of poetry publishing
[Twitter] [rss feed] [Facebook]

Sigitas Parulskis, from Six Lithuanian Poets

Siena

kiekvieną rytą bėgdavau į šalia esančias
kapines, idant
išblaškyčiau pernakt susikaupusias
sapnų nuolaužas ir nemalonų
kvapą, kuris susikaupia burnoje ir
toje kūno vietoje, kur įtariau
slypint sielą

tai keistos kapinės — viename gale
renkasi katalikai, bedieviai, pravoslavai
kitame — vien tik žydai, nors skaitant
antkapių antraštes sunku patikėti
kad jiems Tora buvo svarbiausi gyvenimo
raštai

vieną dieną kapines perskyrė bjauri
betono blokų siena

aš mėgau kapines — mirties baimė
skatina ją pažinti kuo intymiau, o ne
bėgti tolyn
atsiradus sienai ėmiau vengti
lankytis ten

nesišnekantys mirusieji baisiau
nei vienas kitą smaugiantys gyvieji

The Wall

every morning I used to run to the adjacent
cemetery in order to
scatter the fragments of dreams
and unpleasant smells that collected overnight,
gathered in my mouth and
in that place in my body where I suspect
the soul lies dormant

it was a strange cemetery — the Catholics,
the godless and the orthodox gathered at one end
at the other — only Jews, though reading
what was inscribed on the headstones it's hard to believe
that for them the Torah was life's most important
book

one day the cemetery was divided by a hideous
concrete block wall

I liked cemeteries — the fear of death
encourages one to get to know it all the more intimately and not
to run away
when the wall appeared I began to avoid
visiting there

the dead that don't speak to each other are more appalling
than the living who strangle one another